Apie mane

Sveiki,

aš esu – Nerija - dailininkė-meno terapeutė, šiandien aš jau:

13m. tapau individualius paveikslus, paversdama klientų namus džiaugsmo ir ramybės oaze;

8m. vedu kūrybos terapiją, padėdama žmonėms atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių;

6m. vykdau socialinius projektus, kurių metu (dažniausiai tapydama ant sienų),

sukuriu - palaikančią, saugesnę, džiaugsmingesnę aplinką socialiai pažeidžiamoms grupėms.

Dabar aš gyvenu savo svajonių gyvenimą. Bet taip buvo ne visada.. 💭

Esu užaugusi gražiame gamtos kampelyje - apsupta upės, miškų ir laukų, kur kasdieną

‘kvėpuodavau’ mane užauginusios močiutės rūpesčiu, ramybe ir džiaugsmu. Dažnai dienas

leisdama vienumoje – atradau kūrybą, kuri man tuo metu tapo tikru išsigelbėjimu, nes leido ‘pabėgti’

nuo rūpesčių ir nerimo. Būdama naivi svajotoja pieštuku vedžiodama ant popieriaus piešiau savo ‘rožinį’

pasaulį. Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į dailės akademiją sostinėje. Vilnius mane pasitiko pilku asfaltu,

stresu ir nuolatiniu bėgimu. Miesto šurmulys iš manęs atėmė tą ramybę, kurią turėjau vaikystėje. Nesibaigiantys darbai ir rūpesčiai pasidarė kasdieniais palydovais, o mano emocinė sveikata pasiekė visišką dugną..

Sukilusios emocijos atsiliepė ir mano kūryboje. Paveikslai pavirto į "Užpustytą Vilnių", “Miestas dingęs rūke”, "Lietus nuplovė spalvas" ir pan. – bet tokia kūryba manęs nenuramino kaip kad anksčiau. Miestas mane dusino, o atsakymo vis neradau... 🌧️️🖤

Kaskart grįžusi namo, visa pavargusi ir išsekusi – tikėjausi, kad čia rasiu ramybę. Tačiau tuščios, nejaukios sienos dar labiau įklampino į nerimo liūną. Individualumo trūkumas atspindėjo tą pačią tuštumą, kuri buvo manyje. Ieškojau džiaugsmo ir harmonijos, bet viskas atrodė tarsi svetima.

Po studijų ne vienerius metus savęs ieškojau skirtingose veiklose, bandydama rasti kažką, kas sugrąžintų man džiaugsmą ir harmoniją su savimi. Ieškojau visur, bet atsakymas buvo visada manyje.

Tam man prireikė 10 metų..

kad suprasčiau - jog nesvarbu kokioje situacijoje gyveni - namuose gali susikurti savo laimės oazę. Taip pradėjau ‘nusipiešinėti’ pasaulį, kuriame norėjau gyventi. 🎨

Pamenu pradėjau ieškoti įkvėpimo gamtoje ir tapyti ją – tą, kurios taip trūko mieste. Pagrindiniais mano paveikslų motyvais tapo medžių stiprybė, gėlių grožis ir trapumas, kalnų viršūnių įspūdžiai ir ryžtas, upės ramybė... Visa tai atnešė man laisvę, džiaugsmą, įspūdžius bei įkvėpimą, - vėl sugrąžindami mane į “savo ašį”. Kiekvienas teptuko potėpis – tarsi gydantis prisilietimas prie mano vidinio pasaulio. O namai pripildyti ramybės, kurią kadaise buvau pametusi mieste.

Dabar mano paveikslai – tai ne tik kūryba, bet ir atgaiva. Keliaudama ir piešdama gamtos įkvėptus paveikslus į savo kasdienybę įnešu įspūdžių, džiaugsmo ir įkvėpimo. Tai pakylėja net įprasčiausią dieną. O nostalgiški atsiminimai nukelia mane į brangias akimirkas, primena, kas gyvenime iš tiesų svarbu.

Paveikslas – tarsi langas, pro kurį žvelgdami primintume sau kasdieną, jog galime susikurti tokį gyvenimą, apie kokį svajojame..

Per daugelį metų pastebėjau, kad tiek žmonės, kurie pavargę grįžta iš darbų, tiek tie, kurie, kaip aš, daug laiko praleidžia namuose, trokšta to paties – jaukios, ramios ir harmonijos kupinos namų erdvės. Namai turėtų tapti prieglobsčiu, kuriame galima atgauti ramybę, o ne kelti nerimą. Man skaudu matyti žmones, kurie, grįžę po įtemptos dienos, negali atsipalaiduoti ir rasti vidinės pusiausvyros. Jie į naują dieną žengia taip pat išsekę, vėl pasinerdami į kasdienį stresą ir rūpesčius. Štai kodėl man taip svarbu padėti žmonėms susikurti namus, kurie spinduliuotų ramybę ir harmoniją. Noriu, kad jų erdvė taptų vieta, kurioje jie gali atsikvėpti, atgauti energiją ir entuziazmą. Kad kiekvienas žmogus, po sunkios dienos grįžęs į tokius namus, vėl išeitų į pasaulį kupinas įkvėpimo ir prasmės jausmo.

Su Meile,

Nerija ART